Pačių pačiausių grupių sąrašas

Daug klasikos, negi niekas taip nepatinka iš naujų XXI a. grupių?

Patinka, tik va visa esmė tame, kad XXI a. grupių/atlikėjų muzikoje labai dažnai gali rasti klasikų pėdsakų, gaunasi savotiškas originalios muzikos perdirbimas. Kitas dalykas, šiuolaikiniams atlikėjams trūksta savito raiškaus braižo, trūksta įdomesnių asmenybių, visi susivienodinę, o tai yra nuobodu. Gal net ir talento labai dažnai trūksta. Taigi kai tais retais atvejais atsiranda kažkas naujo, negirdėto mūsų muzikinėje padangėje, tai būna kažkoks išganymas. Gal čia taip tik tokiems žmonėms kaip aš, kurie linkę prisirišti prie senienų, nežinau. Aš tiesiog nerandu to tokio kaifo, kokį pavyzdžiui, teikia Black Sabbath dainos. Nėra ir tokių grupių, kurios kurtų įdomią muziką + turėtų gerą vokalistą + rašytų gerus tekstus, kurios būtent yra mano sąraše. Tai va tos grupės, kur retais atvejais pasitaiko, kai dar kažkiek prilygsta klasikoms, ir įeina man į antrą kategoriją ir jų daug galima rasti, jie tiesiog dar nepatikrinti laiko, neišleidę pakankamai albumų ir t.t. Tai galvoju, gal dar po kokių 10 metų tos grupės dar spės užsitarnauti sau gerą vardą ir sukurs tokį ryškų įspaudą muzikos istorijoje, kokį turi mano išvardintos grupės.

Visi dešimtmečiai iki pat 90-ųjų buvo stiprūs ir savotiški, o va po 2000-ųjų viskas kažkaip pradėjo stabdytis, maišytis su žemėmis, nuo 2010-ųjų tas procesas dar labiau pradėjo greitėti ir štai dabar net neaišku, kur mes iš viso esame muzikos produkcijos klausimu. Regis, neliko lygybės, radijas groja tik mainstreaminius atlikėjus, o mažesniems net nėra šansų pasirodyti. Jeigu ir atsiranda tų įdomesnių atlikėjų, jie negauna pakankamai dėmesio, nes plačiosioms masėms jie neįdomūs, o muzikos vadybininkams neverta su jais prasidėti, nes neapsimokės, nebent iš jų paverstų produktą, o rimti atlikėjai to nenori. Tai va taip ir gaunasi :)

Nežinau, gal aš ir klystu čia dėl visko. Jei taip, tai pasakykit Gal viskas taip yra, bet tik todėl, kad tų naujų besikuriančių atlikėjų tiesiog yra per daug, ir atkasti tuos geresnius tampa vis sunkiau.

Paprieštarausiu dėl muzikos kaitos per dešimtmečius. Mano nuomone, prasidėjus populiariosios muzikos pliūpsniui 7-ajame dešimtmetyje (kada stilistiškai muzika pradėjo vystytis eksponentiniu greičiu), nuo to laiko visa muzikos pasaulio situacija yra labai banguojanti. Mano vaizdas yra susidaręs toks:

1970-1980: žmonės darė crazy dalykus, prog'as ir punk'as, klasikinio roko perlai, metalo muzikos suklestėjimas, disko muzikos banga. Elektroninės muzikos ištakos.

1980-1990: išsisėmimas, nuėjimas į plastmasinį popsą, nuobodų roką, keistos drabužių mados, atrodo, įvaizdžiu buvo bandoma nustelbti muzikos krizę.

1990-2000: vėl žmonės daro crazy dalykus, grunge'as viršuje, alternatyvistai lenda į dienos šviesa, repo muzikos pikas, nuobodžią disco/pop kokofonija pakeitė įdomi alternatyvos ir ritmenbliuzo samplaka pop muzikoje. 

2000-2010: vėl sustabarėjimas, dėl sparčiai tobulėjančių kompiuterinių technologijų kuriamas plastmasinis pop, elektroninė muzika patiria krizę (pigūs house hitai dominuoja žmonių akiratyje, o užsklandoje besivystantys trance, progressive house stiliai nepasiekia klausytojų, gal tik dubstep iškilimas įkvėpė daugiau vilties), repo atlikėjai supopsėjo, alternatyvininkai irgi šiek tiek pritemo. Subkultūrų dominavimas suteikia neigiamų atspalvių visam dešimtmečio įvaizdžiui. 

2010-dabar: pop muzikoje atsirado labai daug konceptualizmo ir ekstravagancijos (Sia, Lady Gaga, Beyonce ir t.t.), alternatyvininkai dėl galėjimo populiarintis medijose vėl kyla į viršų.  Vėl žmonės nebebijo eksperimentuoti, produktyvumas kaip niekad didelis. Netgi esant tokiom šiltnamio sąlygom atsiranda dar naujų stilių kaip vaporwave, tropical house/pop ir pan.

Tai, kad radijuje nėra progos mažesniems pasirodyti, nėra mažųjų problema, o radijo problema. Bet kaip ir minėjau, šiltnamio sąlygos neleidžia radijui labai plėšytis. Tiesa, galbūt kiekvieną valandą Despacito nereikėtų groti, gal tada momentinė popkultūra neužstrigs ties tuo metu madingomis viena ir dvi dainomis. O įdomesni atlikėjai ir anksčiau nebuvo labai aktualūs pop masėms, čia verčiau romantizavimas nei realybė. Nebent mes kalbam apie gūdžius 1970-uosius, kai žmonės dar tik plėtė populiariosios muzikos definiciją. Dabar ji jau yra išplėsta.

Nematau, kad čia būtų kam prieštarauta, tu tiesiog labiau išsiplėtei prie dešimtmečių ir jų charakteristikų. Viskam pritariu, nes būtent taip ir yra. Tas eksperimentavimas visada buvo, ir bus, nes tai natūralus kūrybinis procesas, ir iš to visada kils kažkas naujo. Klausimas yra, ar tas naujo kada nors padarys didelį sujudimą, kuris ne tik pasiektų mases, bet ir įsitvirtintų ilgalaikėje perspektyvoje, kad ir kaip dar viena banga.

Daug klasikos, negi niekas taip nepatinka iš naujų XXI a. grupių?

Patinka, tik va visa esmė tame, kad XXI a. grupių/atlikėjų muzikoje labai dažnai gali rasti klasikų pėdsakų, gaunasi savotiškas originalios muzikos perdirbimas. Kitas dalykas, šiuolaikiniams atlikėjams trūksta savito raiškaus braižo, trūksta įdomesnių asmenybių, visi susivienodinę, o tai yra nuobodu. Gal net ir talento labai dažnai trūksta. Taigi kai tais retais atvejais atsiranda kažkas naujo, negirdėto mūsų muzikinėje padangėje, tai būna kažkoks išganymas. Gal čia taip tik tokiems žmonėms kaip aš, kurie linkę prisirišti prie senienų, nežinau. Aš tiesiog nerandu to tokio kaifo, kokį pavyzdžiui, teikia Black Sabbath dainos. Nėra ir tokių grupių, kurios kurtų įdomią muziką + turėtų gerą vokalistą + rašytų gerus tekstus, kurios būtent yra mano sąraše. Tai va tos grupės, kur retais atvejais pasitaiko, kai dar kažkiek prilygsta klasikoms, ir įeina man į antrą kategoriją ir jų daug galima rasti, jie tiesiog dar nepatikrinti laiko, neišleidę pakankamai albumų ir t.t. Tai galvoju, gal dar po kokių 10 metų tos grupės dar spės užsitarnauti sau gerą vardą ir sukurs tokį ryškų įspaudą muzikos istorijoje, kokį turi mano išvardintos grupės.

Visi dešimtmečiai iki pat 90-ųjų buvo stiprūs ir savotiški, o va po 2000-ųjų viskas kažkaip pradėjo stabdytis, maišytis su žemėmis, nuo 2010-ųjų tas procesas dar labiau pradėjo greitėti ir štai dabar net neaišku, kur mes iš viso esame muzikos produkcijos klausimu. Regis, neliko lygybės, radijas groja tik mainstreaminius atlikėjus, o mažesniems net nėra šansų pasirodyti. Jeigu ir atsiranda tų įdomesnių atlikėjų, jie negauna pakankamai dėmesio, nes plačiosioms masėms jie neįdomūs, o muzikos vadybininkams neverta su jais prasidėti, nes neapsimokės, nebent iš jų paverstų produktą, o rimti atlikėjai to nenori. Tai va taip ir gaunasi :)

Nežinau, gal aš ir klystu čia dėl visko. Jei taip, tai pasakykit Gal viskas taip yra, bet tik todėl, kad tų naujų besikuriančių atlikėjų tiesiog yra per daug, ir atkasti tuos geresnius tampa vis sunkiau.

Paprieštarausiu dėl muzikos kaitos per dešimtmečius. Mano nuomone, prasidėjus populiariosios muzikos pliūpsniui 7-ajame dešimtmetyje (kada stilistiškai muzika pradėjo vystytis eksponentiniu greičiu), nuo to laiko visa muzikos pasaulio situacija yra labai banguojanti. Mano vaizdas yra susidaręs toks:

1970-1980: žmonės darė crazy dalykus, prog'as ir punk'as, klasikinio roko perlai, metalo muzikos suklestėjimas, disko muzikos banga. Elektroninės muzikos ištakos.

1980-1990: išsisėmimas, nuėjimas į plastmasinį popsą, nuobodų roką, keistos drabužių mados, atrodo, įvaizdžiu buvo bandoma nustelbti muzikos krizę.

1990-2000: vėl žmonės daro crazy dalykus, grunge'as viršuje, alternatyvistai lenda į dienos šviesa, repo muzikos pikas, nuobodžią disco/pop kokofonija pakeitė įdomi alternatyvos ir ritmenbliuzo samplaka pop muzikoje. 

2000-2010: vėl sustabarėjimas, dėl sparčiai tobulėjančių kompiuterinių technologijų kuriamas plastmasinis pop, elektroninė muzika patiria krizę (pigūs house hitai dominuoja žmonių akiratyje, o užsklandoje besivystantys trance, progressive house stiliai nepasiekia klausytojų, gal tik dubstep iškilimas įkvėpė daugiau vilties), repo atlikėjai supopsėjo, alternatyvininkai irgi šiek tiek pritemo. Subkultūrų dominavimas suteikia neigiamų atspalvių visam dešimtmečio įvaizdžiui. 

2010-dabar: pop muzikoje atsirado labai daug konceptualizmo ir ekstravagancijos (Sia, Lady Gaga, Beyonce ir t.t.), alternatyvininkai dėl galėjimo populiarintis medijose vėl kyla į viršų.  Vėl žmonės nebebijo eksperimentuoti, produktyvumas kaip niekad didelis. Netgi esant tokiom šiltnamio sąlygom atsiranda dar naujų stilių kaip vaporwave, tropical house/pop ir pan.

Tai, kad radijuje nėra progos mažesniems pasirodyti, nėra mažųjų problema, o radijo problema. Bet kaip ir minėjau, šiltnamio sąlygos neleidžia radijui labai plėšytis. Tiesa, galbūt kiekvieną valandą Despacito nereikėtų groti, gal tada momentinė popkultūra neužstrigs ties tuo metu madingomis viena ir dvi dainomis. O įdomesni atlikėjai ir anksčiau nebuvo labai aktualūs pop masėms, čia verčiau romantizavimas nei realybė. Nebent mes kalbam apie gūdžius 1970-uosius, kai žmonės dar tik plėtė populiariosios muzikos definiciją. Dabar ji jau yra išplėsta.

Daug klasikos, negi niekas taip nepatinka iš naujų XXI a. grupių?

Patinka, tik va visa esmė tame, kad XXI a. grupių/atlikėjų muzikoje labai dažnai gali rasti klasikų pėdsakų, gaunasi savotiškas originalios muzikos perdirbimas. Kitas dalykas, šiuolaikiniams atlikėjams trūksta savito raiškaus braižo, trūksta įdomesnių asmenybių, visi susivienodinę, o tai yra nuobodu. Gal net ir talento labai dažnai trūksta. Taigi kai tais retais atvejais atsiranda kažkas naujo, negirdėto mūsų muzikinėje padangėje, tai būna kažkoks išganymas. Gal čia taip tik tokiems žmonėms kaip aš, kurie linkę prisirišti prie senienų, nežinau. Aš tiesiog nerandu to tokio kaifo, kokį pavyzdžiui, teikia Black Sabbath dainos. Nėra ir tokių grupių, kurios kurtų įdomią muziką + turėtų gerą vokalistą + rašytų gerus tekstus, kurios būtent yra mano sąraše. Tai va tos grupės, kur retais atvejais pasitaiko, kai dar kažkiek prilygsta klasikoms, ir įeina man į antrą kategoriją ir jų daug galima rasti, jie tiesiog dar nepatikrinti laiko, neišleidę pakankamai albumų ir t.t. Tai galvoju, gal dar po kokių 10 metų tos grupės dar spės užsitarnauti sau gerą vardą ir sukurs tokį ryškų įspaudą muzikos istorijoje, kokį turi mano išvardintos grupės.

Visi dešimtmečiai iki pat 90-ųjų buvo stiprūs ir savotiški, o va po 2000-ųjų viskas kažkaip pradėjo stabdytis, maišytis su žemėmis, nuo 2010-ųjų tas procesas dar labiau pradėjo greitėti ir štai dabar net neaišku, kur mes iš viso esame muzikos produkcijos klausimu. Regis, neliko lygybės, radijas groja tik mainstreaminius atlikėjus, o mažesniems net nėra šansų pasirodyti. Jeigu ir atsiranda tų įdomesnių atlikėjų, jie negauna pakankamai dėmesio, nes plačiosioms masėms jie neįdomūs, o muzikos vadybininkams neverta su jais prasidėti, nes neapsimokės, nebent iš jų paverstų produktą, o rimti atlikėjai to nenori. Tai va taip ir gaunasi :)

Nežinau, gal aš ir klystu čia dėl visko. Jei taip, tai pasakykit Gal viskas taip yra, bet tik todėl, kad tų naujų besikuriančių atlikėjų tiesiog yra per daug, ir atkasti tuos geresnius tampa vis sunkiau.

Krito į akis labai mažas Camel gerbėjų skaičius. 

Su tokiu skoniu atrodai labai solidžiai. Iš sąrašo nesu palaikinęs 4 grupių, o vienos net nesu klausesis (tik vieną dainą, kai gilinausi į tekstą). Kadangi mūsų skoniai panašūs, tikiuosi manęs dar laukia maloni pažintis.

Daug klasikos, negi niekas taip nepatinka iš naujų XXI a. grupių?