Riterio priesaika

[ne]SweYko_ProTo

---

Tipas: Istorijos Publikavimo data: 2006m. Vasario 19d. 11:19

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Sveiki. Mano vardas Merijon. Prieš dešimt metų buvau paprasta tarnaitė, tarnavusi aukštuomenei. Mano šeimininkai buvo malonūs žmonės (na, bent jau šeimininkė). Mano svajonė tada buvo nors kartą pamatyti, kaip įšventinami riteriai. Ir ji išsipildė.
Tas ankstyvas birželio rytas nežadėjo nieko gero. Pliaupė lietus, plaudamas visas aikštėje sustatytas gėles, ceremonijos prižiūrėtojai iš paskutiniųjų stengėsi gaudyti vėjo išplaikstytus žiedus, tvarkyti veją, kuri buvo pilna iš kažkur atpūstų šiukšlių. Aplinkui telkšojo balos. Man beveik praėjo noras stebėti procesiją, mat paslydau ir tėškiausi tiesiai į purvą. Nuotaiką kėlė tik gražiai išpuošti aplinkiniai namai ir viltis pagaliau pamatyti tikrus riterius.
Visų nuostabai, nustojo lyti ir iš po debesų šypsnį metė saulė. Pasidarė maloniai šilta (buvau kiaurai permirkusi). Pamatėme ir atjojančią procesiją. Priekyje jojo du sargybiniai, paskui važiavo karieta, iš kurios miniai mojavo vyskupas. Iš paskos raitas jojo karalius su palyda, ir tada... Tada kolonos gale pamačiau juos... Riterius... Tikrus riterius... Su tikrais blizgančiais šarvais, prie šono prispaustais nugaląstais kalavijais, šiek tiek baugiais, bet išdidžiais žvilgsniais. Vienas jų buvo itin gražus... Šviesiaplaukis, aukštas, tvirto stoto mėlynakis. Ir tarp kitko labai jau drąsus- nuo manęs akių nenuleido. Bet pala, iš kur gi aš žinau? Tik tada pajutau, kad aš pakankamai įžūliai į jį spoksau. Juk tarnaitei išvis nedera net akių į riterį pakelti. Viešpatie, kokia gėda! Tuoj pat nusisukau, bet ilgai taip neištvėriau-vėl įsistebeilijau kaip mažas vaikas.
Tuo tarpu į gatvę plūstelėjo minia žmonių ir aš nieko nebemačiau. Bet iš kalbos supratau, kad riteriai ruošiasi prisiekti. Iki šiol esu dėkinga šeimininkei už tai, kad liepė sargams mane nuvesti į patį priekį, kur rikiavosi daug gražių damų. Kaip tik tuo metu gražusis riteris klūpėjo priešais vyskupą ir pradėjo priesaiką:

„Aš, Viljamas Nesbis, tapdamas riteriu prisiekiu:


Ištikimai tarnauti ir ginti savo pono Haroldo Vinsento Nuebos de Kruelio interesus;

Būti garbingu ir savo bei šeimininko garbę įrodinėti dvikovose bei turnyruose;

Kovoti garbingai, su savęs vertu priešininku;

Suteikti pagalbą parpuolusiajam;

Dalyvauti žygiuose už tėvynę ir krikščionybę;

Malšinti liaudies kovas ir palaikyti tvarką;

Globoti savo ginklanešį;

Nukirsti ranką tam, kuris išdrįs ją pakelti prieš moterį;

Gerbti damas ir vykdyti jų įsakymus;

Gerbti ir mylėti bei ginti savo širdies damą;

Dabar man kelią terodys riterio priesaika kodeksas ir garbė.

Tepadeda man Dievas.“

Tada vyskupas pakėlė kardą, ir tris kartus perkėlė nuo vienos ausies prie kitos. Paskutinis riteris įšventintas. Nuaidėjo fanfaros, riteriai užlipo ant žirgų. Tada, davus komandą jie pakėlė kardus ir, iš aplinkinių namų krintant rožių žiedlapiams, išjojo.
Tos šventės kaip gyva nepamiršiu. Ir, nors ir negalima taip sakyti, to riterio. Gaila, kad niekada nebuvau dama-gal jis būtų tapęs mano riteriu...

2006m. Vasario 19d. 11:19