Neliesk. Tai, ką matai – pasaulis – sulipdytas iš paprasčiausių dulkių. Aš dėjau kruopelę prie kruopelės ištisus šimtmečius, tačiau pamiršau sutvirtinti. Vienas neatsargus judesys ir realybės užsklanda sutrupės, pavirs kuo buvo prieš daugybę metų – niekingomis dulkėmis. Juk tu to nenori? Ar nori? Kvailas maksimalizmas nesuteikia tau teisės vienu beatodairišku poelgiu sugriauti to, ką aš stačiau daugybę amžių. Tu ne dievas ir ne tau spręsti kas vertas likti, o kas ne. Apsidairyk. Tai kreivų veidrodžių karalystė. Ar matai savo atspindį juose? Štai vienas perkaręs, kaip pati Ponia Giltinė, kitas nutukęs, kaip kirminas, baigęs ėsti lavoną. O va šitas šiepiasi, bandydamas imituoti šypseną. Žiūrėk, ana tas lyg ir verkia... Ar žinai, kas tai? Ar žinai? Tai tu. Tai - tavo kaukės, be kurių liktum nuogas ir beginklis. Jei aš atimčiau jas, tu kristum negyvas sulig pirmuoju saulės spinduliu. Net ši mano sukurta iliuzija yra per daug pavojinga, kad liktum joje savimi. Todėl neliesk, nes pasaulis suduš, o šukės giliai susmigs tau į širdį... Neliesk.
Nebėk. Toli nenubėgsi, o ir naudos iš bėgimo į niekur nebus jokios. Tik trumpam atitolinsi tai, kas neišvengiama. Geriau stovėk. Kai mūrai virs, kai žemė versis, kai liepsnos aplinkui viskas... tu stovėk. Net ir tokios akimirkos vertos, kad sustotum ir jomis gėrėtumeisi. Chaosas turi savo žavesio... kaip ir galios. Jausk chaosą, tapk chaosu. Susiliek su juo ir virsk mintim. Galėsi keliauti laike... Galėsi stebėti, kaip gimsta ir miršta pasauliai. Kaip žinojimo galios apakinti kvailiai sunaikina patys save. Kaip užmarštin nugrimzta didvyriai, kaip kuriamos odės išdavikams. Pats laikas praras savo vertę, juk mintis amžina – ji buvo ir bus visada net laikas bejėgis ją sunaikinti. Negi nenori to? Žinau, kad nori – kitaip tu nebūtum tu. Tačiau nepatirsi to. Žinai kodėl? Tam reikia nors trupučio narsos. O tu... tu viso labo niekingas šakalas, mintantis kitų išėdomis. Be gaujos palaikymo nedrįsti parodyt savo snukio. Kai pragaras sukils - tu krisi ant žemės, virpėdamas visu kūnu. Tu šliaužiosi, raitysies, maldausi, keliaklupsčiausi, bandysi bėgti. Nebėk. Neverta. Žinau, kad neišdrįsi pažvelgt man į akis, kai ateisiu, bet ir nepabėgsi nuo manęs. Rasiu tave, kad ir kur slėptumeisi. Nebėk. Aš visvien ateisiu, ateisiu tavęs, nes tu manęs norėjai. Nebėk.
Nerėk!!! Mano spektaklyje nėra garsų. Tai vaidinimas apie tylą. Kai degsi ant laužo, kai bukas peilis skros tavo lepią odą – tylėk. Negi nežinai, kad rėkti, kai skausmas nepakeliamas yra beprasmiška? Juk skausmas nuo to nė kiek nesumažėja, o kančia lengvesnė netampa. Nesutinki? Kodėl? Negi kas kartą, kai tu rėkdavai iš skausmo, tau skausmas atlėgdavo? Ne? Tai aš tau dabar ir bandau pasakyti. Tyla yra geriausias vaistas. Tyloje tu pažinsi save. Tyloje suprasi kaip kovoti su skausmu, kaip kovoti su savimi. Klausykis tylos ir išgirsi tobulą koncertą. Jis nuramins tavo sielą, užgydys žaizdas, užmigdys... ir skriesi sapnu tolyn amžinai. Tik klausykis tylos. Nerėk. Bet ne, tau ir tai pernelyg sudėtinga. Matau, kad dabar nori staugti, kaip staugia vilkas, sveikindamas pilną mėnulį. Nieko nebus. Girdi? Tu negali rėkti. Esi tik marionetė, kybanti ant sutrūnijusių virvelių apleistame teatre. Mano teatre. Žinai, čia niekas nesilankė jau daugybę metų... ir nesilankys dar tiek pat. O tu liksi čia - kvailai išsiviepęs, pasiruošęs vaidinimui. Ir su viltim stebėsi duris, kurios neatsivers. Baisu tau? O ko tu tikėjaisi? Manei, kad esi tikras? Čia nėra nieko tikro. Tik jau ne mano pasaulyje. Nerėk.
Nebūk. Atsiduok vėjui ir leiskis nešamas ten, kur leidžiasi saulė, kur žūva pasaulis. Ten išnyksta laikas ir amžinybė tampa niekuo. Tu troškai ramybės, vaikeisi mirties. Tebūnie. Ji ten. Ten tu užmigsi, amžiams išnyksi sapne. Ištirpsi tyloj, kaip naktinė rauda išnyksta ryto kruvinoj migloj. Ten gausi viską, bet prarasi save. Tik tai nesvarbu. Juk tu to norėjai, juk to maldavai. Tai skrisk. Skriski į niekur, susiliek su tamsa. Juk dėl jos paaukojai save. Miegok. Tau bebalsiai paukščiai lopšinę giedos. Šlovins jie rytą, kurs tau neišaus. Užmik. Numirk. Sapnuok. Nebūk.
Nustok egzistavęs. Tavęs nėra. Nebuvo ir nebus. Aš tave tik išsigalvojau. Netiki?
Programuoti ir daryti su sistemomis JavaScript ir mySQL as dar nemoku. Mokykloj ir veliau mokiausi tik kaip pele tvirtai desine laikyti, procesoriu, ekrana ijungti ir matematikos, statybos programas turbopascal bei autocad ivaldyti.
Gerai, dirbau musicui 4 metus be atlygio kasdien. Pildziau duombaze. Kazkas gyveno is populiarumo ir reklamos. Ji arba jis turedami 27m gali savanoriauti iki begalybes. Bet kai tu 30+nothing tu turi seima negali dirbt apdoroti dizaina be atlygio. Man 69m
Pakeisciau ir pats (po metu) bet reikalingi € o ne tik savasnoras. Reikalingas kompiuteris, minimalus programavimo kursai, minimalus atlygis ir musicas skestu sirdutese
Is esmes nes visi vieni kita cia labai mylim - kodel nepadaryt rausvo su raudonu dizaino su susikabinusiu sirdziu fragmentais? Kodinis music zodis yra LOVE. love me like i am your melody